Metai po chemoterapijos. Kūnas nebėra mano, vyras sako myliu — netikiu
Vakar nakti vyras vėl žiūrėjo į mane duše ir aš vėl nukreipiau akis. Dešimti metai Antakalnyje ir nebegaliu žiūrėti, kaip jis į mane žiūri. Pernai vasarį diagnozavo krūties vėžį, kairioji pašalinta, rekonstrukcija kol kas laikina. Chemoterapija baigėsi spalį, plaukai vos ataugant, blakstienų beveik nėra. Aš Ana, [M38]. Vyras visą laiką buvo betoninis. Vežė į kiekvieną procedūrą, miegojo ligoninėje ant kėdės, virė valgyti kai negalėjau stovėti. Dabar švelniai bando grąžinti seksą į mūsų gyvenimą ir sako, kad nori manęs kaip anksčiau. Galva juo tikiu. Bet kai paliečia randą — sustingstu. Ir nesuprantu, ar tai jo nesujaudina, ar aš pati neleidžiu sau. Keisčiausia — geismas grįžo. Stiprus. Bet kažkodėl ne į jį, o į fantazijas, kur manęs nori nepažįstamas, kuris nežino, kas buvo. Lyg svetimas žvilgsnis galėtų grąžinti jausmą, kad dar esu moteris, o ne pacientė. Nežinau, ar tai normalu, ar bėgimo forma. Ar kas perėjo per onkologiją ir grįžo prie kūno per seksą — kaip buvo pas jus? Svetimas žvilgsnis padeda ar tolina nuo partnerio? Tikrai reikia realių atsakymų.